Į Pradžią | Vaizdeliai | Demotyvacijos | Paveiksliukai | Tekstai
-> Norite reklamuotis? <-
Suvienijantis pamokymas
Buvo trys broliai: du gudrūs ir vienas kvailas. Kartą visi trys išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Gudrieji broliai eina vienu keliu, o kvailys vienas pats – kitu keliu.

Paėjęs kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti:
– Ee, broliai! Eikit šen! Žiūrėkit, ką aš čia radau!
Tuodu broliai šnekasi:
– Eiva pasižiūrėti, gal tas kvailys ir gerą kokį daiktą rado.
Atėjo pas jį:
– Tai ką tu čia radai?
Tas rodo akėčvirbalį radęs:
– Ar matot, koks čia geras iešmas briedžiui kepti?
Tuodu nusispjovė ir sako:
– Mat kad jau kvailas, tai kvailas. Nei briedžio, nei nieko, o jis džiaugias akėčvirbalį radęs – geras iešmas jam būsiąs briedžiui kepti.
Taip tarė ir nuėjo sau. Bet kvailasis brolis, paėjęs galelį, ėmė vėl šaukti:
– Broliai, broliai! Eikit šen, ką aš čia dabar radau!
Tuodu tariasi eiti, tariasi neiti, bet vėl susišnekėjo:
– Ar eiva, ar ką, gal tas kvailys ir ką gera rado.
Priėję žiūri – kvailys prie sauso gluosnio atsistojęs ir bešūkaująs. Tuodu klausia:
– Ko tu čia šūkauji? Ką dabar radai?
– Žiūrėkit, koks čia sausas medis briedžiui kepti.
Tada gudrieji broliai užpykę sako:
– Et, tiktai susidėk su kvailiu! Be reikalo mudu jo tik klausome. Nei briedžio, nei nieko, o jis šaukia ir šaukia. Eiva mudu sau. Ir vėl gudrieji nuėjo savo keliu, o kvailys savo.
Kiek paėjęs, kvailys ir vėl šaukia:
– Eee! Broliai, broliai! Eikit šenai! Žiūrėkit, ką aš čia radau! Ee!
Gudrieji broliai nebenori klausyti, bet šis šaukia ir šaukia. Tuodu ir vėl tariasi:
– Kad jau taip jis šaukia ir šaukia, ar eiva pažiūrėti, ar ką: gal ir rado ką gera.
Ateina, klausia:
– Ką dabar radai?
Šis sako:
– Gi žiūrėkit – briedis!
Dabar jau ir šiuodu nudžiugo, pamatę briedį.
Tuoj visi jį nuspaudė, atsinešė tą sausąjį gluosnį, tą akėčvirbalį – iešmą, tik neturi nė vienas ugnies.
Mato – nelabai toli, už kūlynų, smilksta kūrenasi ugnelė.
Tuoj gudriųjų brolių vienas nuėjo ir rado bjaurų senį, ugnį bekūrenantį. Brolis prašo:
– Seneli, duok man ugnelės.
Senis sako:
– Pasakyk negirdėtą neregėtą pasaką, tai duosiu ugnies, o jei nepasakysi, tai rėžį rėšiu iš nugaros.
Tasai šiaip sako, taip sako – mikt, mikt, nieko neišeina. Senis tuoj išrėžė jam iš nugaros rėžį.
Gudrusis brolis nuėjo sau.
Eina antras brolis iš tų gudriųjų. Ir vėl taip pat senis sako:
– Pasakyk negirdėtą neregėtą pasaką, tai duosiu ugnies, o jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros.
Tas vėl šį tą sakinėja, sakinėja, bet nieko neišsako, ir gana. Ir tam senis rėžį išlupo iš nugaros.
Dabar nuėjo kvailys prašyti ugnies. Senis ir jam sako:
– Pasakyk negirdėtą neregėtą pasaką, tai duosiu ugnies. Jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros.
Bet šis tuoj jam taip atsakė:
– Aš pasakysiu, tiktai tu man nesakyk – meluoji, o kad tu man pasakysi – meluoji, aš tau du rėžius rėšiu iš nugaros.
Senis prisižadėjo nesakysiąs. Tada kvailys ėmė sakyti:
– Gi aš einu, einu per mišką ir pamačiau drevę.
Prilipęs žiūriu – toj drevėj geneliai. Aš tuoj į drėvę įlindau, visus genelius išmušinėjau, nusipešiau, išsiskrodžiau, susikūriau ugnelę, nusvilinau, išsikepiau ir suvalgiau. Lendu iš tos drevės laukan – gi nebegaliu išlįsti. Parėjau namo, atsinešiau kirvelį, prasikirtau didesnę skylę ir išlindau laukan.
Ir vėl einu, einu per tą mišką, klausaus ir girdžiu:
trata, braška, barška, švilpia, atūžia tiesiai į mane. Žiūriu, žiūriu – devynios stirnos viena koja bešokančios. Aš per tą koją pokšt, ta kojelė triokšt ir nulūžo. Aš stirnų galveles nusukinėjau, kailelius nusimausčiau ir einu.
Vėl einu, einu per tą mišką, girdžiu: spengia, bimbia, kaukia, čypia, švilpia. Žiūriu, žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną. Aš tuos vilkus nugainiojau, tą bitelę susigavau ir nešuosi. Ta bitelė man prinešė pilnas stirnenas medaus.
Toliau einu, einu ir priėjau plačią upę. Kai ėjau per lieptą – ir įlūžau, man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito. Ką aš darysiu! Man saldaus vandenėlio gaila palikti, o neturiu kuo gerti.
Gi mąsčiau mąstęs, nusivožiau nuo galvos kaukolėlę ir pradėjau gerti tą vandenilį.
Gėriau, gėriau, kol saldus buvo, visą išgėriau ir vėl einu. Ir ėmė visi žmonės iš manęs juoktis. Aš dar žvalgausi, ko jie čia iš manęs juokiasi, – gi sako:
„Žiūrėk, žmogau, tau ant galvos kaukolės nebėra!“
Aš kapt sau su ranka – ir įsmego visi pirštai į smegenis.
Nusispjovęs grįžtu atgal, pasiėmiau savo kaukolėlę, užsidėjau ant galvos ir einu.
Man dar buvo likusios tris stirnenos, pilnos medaus, o septyniose – tiktai vieni koriai. Aš iš tų korių nusilipdžiau kumeliukę ir joju. Prijojau prie smuklės – neturiu kuo kumeliukės pririšti; gluosnio šaką nusilaužiau, prismeigiau, toji ir stovi. Įėjau į vidų – tuščia. Einu prie savo kumelaitės, gi žiūriu – tas gluosnis, kur aš ją prismeigiau,išaugęs ligi pat dangaus.
Aš tuo gluosniu pradėjau lipti, lipau, lipau ir įlipau į dangų. Tuoj tas savo tris stirnenas su medum nunešęs atidaviau ponui Dievui. Man ponas Dievas dovanojo septynias karves. Aš tas karves varausi prie skylės, kur įlipau į dangų. Gi žiūriu – mano kumelaitė su visu gluosniu paėjus į šalį. Na, manau sau, ką dabar aš darysiu?
Nusivariau tas karves pas šventąjį Petrą, su juo sumainiau į penkis maišus pelų. Iš tų pelų pradėjau vyti virvę, vijau, vijau ir nusivijau. Įsibedžiau baslį, prisirišau tą virvę ir leidžiuosi žemyn. Leidausi, leidausi ir pritrūkau virvės, tai ir kybau ore.
Atjojo arklininkai, susikūrė po manim ugnį.
Kaip sprogo ugnies sprogulė į mane ir išdegė man užpakaly drevę. Atlėkė bitės, susimetė į tą drevę ir prinešė medaus. Aš, viena ranka į virvę įsikibęs, turiuos, o antra ranka medų kabinu. Kabinau, kabinau, matai, ir labai sunkus palikau, virvė man nutrūko, ir nukritau į pragarą.
Senis klausia:
– Ką gi tu matei pragare?
Šis sako:
– Gi žiūriu, žiūriu – mano tėvas tavo tėvu oran bejojąs!
Senis nebeištvėrė:
– Meluoji, taip negali būti!
Tuoj kvailys išrėžė jam du rėžius iš nugaros, pasiėmė ugnies, atsinešė, iškepė briedį, ir visi pavalgė.
Peržiūrėti pilnai
Dvejuke
Paupy buvo trobelė, joje gyveno senelis ir senelė; nieko jie daugiau neturėjo, tik vieną kalytę. Vasarą senelis su senele žuvaudavo, žiemą senelis blizgiaudavo, senelė namie verpdavo.

Vieną kartą senelis, sugrįžęs iš žūklės, rado gimusius du sūnus.
Nudžiugo senelis ir sako:
– Užauklėsim sūnelius, bus medinčiai!
Praėjus kiek metų, užaugo labai gražiai abu broliai ir buvo labai panašūs vienas į kitą. Jų prašomas, nupirko tėvas abiem po kumeliuką ir išleido į pasaulį laimės ieškoti.
Išjojo per laukus, per miškus ir užjojo kryžkelę, o kryžkelėj augo pušis. Sustojo broliai ir kalbasi:
– Kad mes josim abu drauge, tai nieko gero nesužinosim; jokim vienas vienu, kitas kitu keliu.
Taip susitarę, įkišo į pušį abu po peilį ir sukalbėjo:
katras pirma sugrįš į tą vietą, tuoj pažiūrės vienas kito peilį. Jeigu karo peilis bus surūdijęs, tai tas bus jau miręs. Paskui atsisveikino abu ir nujojo: vyresnis į dešinę, o jaunis į kairę.
Vyresnis bejodamas sutiko kiškį ir norėjo šauti, bet kiškis prašneko:
– Nešauk manęs, kai tau atsitiks kokia nelaimė, aš tau padėsiu.
Bernaitis dovanojo kiškiui gyvastį, užtat kiškelis dabar sekė paskui jį.
Toliau jodamas sutiko vilką. Norėjo jį šauti, bet tas prašėsi, kad nešautų, žadėdamas pagelbėti. Jaunikaitis jo pasigailėjo, tai ir vilkas paskui jį sekė.
Šitokiu būdu sutiko toliau ir liūtą, ir mešką. Jie irgi žadėjo jaunikaičiui padėti ir sekė jam iš paskos.
Po kiek laiko prijojo miestą ir pamatė, kad visas miestas mėlynai gedulu aptaisytas ir žmonės gedulingai apsivilkę. Jaunikaitis, norėdamas sužinoti, dėl ko šitas gedulas, paklausė kerdžių, šalia kelio galvijus ganantį. Tas atsakė, kad esanti karalaitė paskirta devyngalviam slibinui, akmeniniam urve gyvenančiam. Mat jis kasmet reikalaująs vieno žmogaus praryti, dėl to meta tokius pagaliukus, kam teks eiti slibinui į nasrus. Šiemet išmetė karalaitei, dėl to visas miestas ir žmonės, jos gailestaudami, apsidengė gedulu.
Tai išgirdęs, jaunikaitis sušėrė savo kumeliukui ir įjojo į miestą. Jodamas sutiko einant pulkus žmonių ir aukštam vežime vežant karalaitę mirti. Jaunikaitis sekė su visais žvėrimis paskui. Kada nuvežė į tą vietą, kur buvo urve slibinas, tai karalaitę vieną tenai paliko, o žmonės sugrįžo atgal. Greitai slibinas, išlindęs iš urvo, nasrus išžiojęs, pradėjo lervoti prie karalaitės, bet jaunikaitis tuojau užleido jį žvėrimis. Liūtas su vilku griebė slibiną ir suleido į jį nagus, o meška, nutvėrus slibino uodegą, turėjo jį, kad nebėgtų. Tada jaunikaitis prišoko artyn ir su kardu nukapojo slibinui visas devynias galvas.
Nukapojęs išpjaustė iš jų liežuvius, susidėjo į terbą ir tarė karalaitei:
– Dabar eik namo. Slibinas jau negyvas!
Karalaitė jį prašė užeiti pas tėvą, karalius jam atsidėkosiąs, bet jaunikaitis atsisakė ir nujojo sau į miestą naktigulto, nes jau vėlu buvo.
O karalaitei kelią namo užstojo degučius ir, su kirviu grasydamas, liepė prižadėti, jog sakys tėvui, kad jis išgelbėjęs ją nuo mirties. Susirinkęs visas slibino galvas į maišą, degučius parvedė karalaitę namo ir tuoj karaliui pasigyrė, kad jis slibiną užmušęs, ir netgi jo galvas parodė. Karalius klausia dukterį, ar teisybė. Duktė, nebesitikėdama tikrojo išgelbėtojo
pamatyti, nenorom ištarė, kad degučius ją išgelbėjęs.
Kitaip bijojo ir sakyti, nes degučius žadėjo ją užmušti, jei ne taip sakysianti.
Karalius liepė degučių nuprausti ir gražiai aprengti. Paskui paleido žinią, kad atiduoda savo dukterį išgelbėtojui ir prašo visų šalių karalius ir ponus į vestuves. Užgirdo apie tai mūsų jaunikaitis ir pagalvojo: kas ten toks atsirado, kad giriasi išgelbėjęs karalaitę?
Nujojo su visais žvėrimis į vestuves ir pamatė, kad veda karalaitę į jungtuves su degučium. Tuoj padavė jis kiškiui raštelį, parašęs, kad jis ją išgelbėjo, tai kodėl ji už kito eina. Kiškelis šmurkšt tarp žmonių įlindo ir, užbėgęs karalaitei už akių, numetė po kojomis raštelį. Kai tik karalaitė, paėmus raštelį, perskaitė ir pamatė čia pat stovint jaunikaitį, kuris slibinui galvas nukapojo, tuoj pašaukė tėvą ir, parodžius jaunikaitį, pasakė, kad tas ją išgelbėjęs.
Degučius šoko ant jaunikaičio ir suriko:
– Ar turi tu ženklus, kad nukirtai slibiną? Aš nukirtau, nes aš jo galvas turiu!
Jaunikaitis atsakė:
– Galvas tai tu susirinkai, bet aš pirmiau liežuvius išsipjoviau.
Čia išpylė iš maišelio visus slibino liežuvius. Šoko žmonės pažiūrėti slibino galvų, kur degučius buvo atsinešęs, ir rado jas be liežuvių. Dabar karalius liepė degučių suimti, o jaunikaitį karalius paėmė už žentą.
Tame mieste, kur karalius gyveno, niekados saulė nešviesdavo, nes ją turėjo užstojusi laumė ragana.
Tuoj po vestuvių, kai išėjo mūsų jaunikaitis su karalaite į savo klėtį gulti, pamatė pro langą toli ant kalno mažą žiburėlį ir paklausė, kas ten gyvena.
Karalaitė atsakė, kad tai ragana, kuri turi saulę užstojus.
Rytojaus dieną jaunikaitis, niekam nežinant, pasiėmė savo žvėris ir išėjo ant kalno pas tą raganą.
Nuėjęs rado mažutę trobelytę, kurioj sėdėjo boba ir su šluota laikė užstojus saulę. Jaunikaitis liepė eiti laukan iš tos vietos ir numesti šluotą. Boba atsakė:
– Aš bijau tavo žvėrių: jie mane sudraskys. Štai yra katilas vandens, ėmęs pašlakstyk save ir žvėris, tada aš nebebijosiu.
Kai tik jaunikaitis pašlakstė, tuojau jis pats ir jo žvėrys pavirto akmenimis.
Jauniui jo broliui nusibodo keliauti po pasaulį, ir sugrįžo jis į tą pusę, kur abu su broliu buvo sukišę peilius. Rado brolio peilį surūdijusį ir tarė:
– Mano brolį jau nelaimė ištiko – eisiu jo ieškoti.
Ir nujojo tuo keliu, kur buvo brolis jojęs. Jis taip pat sutiko ir vilką, ir liūtą, ir mešką, norėjo kiekvieną šauti, bet žvėrys išsiprašė, kad jiems gyvastį dovanotų, ir sekė paskui jaunikaitį. Prijojo tą miestą, kur jo brolis buvo, ir pamatė, kad visas miestas gedulu apsidengęs. Klausė kerdžių, galvijus ganantį, dėl ko šitas miestas liūdi. Atsakė jam kerdžius:
– Dėl to, kad tavęs neberanda karalius. Kam gi tu pametei jo dukterį?
Tada suprato jaunis brolis, kad čia jo brolio būta, nes jie abu labai panašūs vienas į kitą. Kai tik įjojo į miestą, tuoj visas miestas nudžiugo, jį pamatęs.
Sužinoję karalius ir karalaitė išbėgo su džiaugsmu jo pasitikti ir klausė:
– Kurgi tu išbėgai, mus palikęs?
Su didele linksmybe ir muzikomis visi jį sutiko, ir su visais žvėrimis įsivedė karalius į savo dvarą. Nei karalius, nei karalaitė nepažino, kad čia ne vyresnysis, bei jaunis brolis.
Atėjus vakarui, išsivedė karalaitė jaunikaitį į klėtį gulti: tas pro langą pamatė ant kalno žiburėlį ir klausia, kas gi ten žiburiuoja. Karalaitė jam sako:
– Nebesakysiu dabar tau, nes kai anądien tik pasakiau, tuoj tu nuo manęs išbėgai.
Dabar jaunikaitis pagalvojo, ar nebus nuėjęs tenai jo brolis, ir būtinai norėjo sužinoti, kas ten yra. Prispirtinai kelis kartus klausiama, karalaitė nenoromis atsakė, kad ten gyvenanti ragana. Paskui ėjo gulti, bet jaunikaitis pasidėjo kardą tarp savęs ir karalaitės. Ši galvojo: „Kodėl gi šitaip jis daro? Toks pirmiau geras buvo!“
Kai tik karalaitė užmigo, jaunikaitis tuoj atsikėlė, pasiėmė savo žvėris ir išėjo ant kalno, kur gyveno ragana. Nuėjęs rado trobelytę ir joje bobą. Tuoj užkūrė:
– Kur padėjai mano brolį?
Boba ėmė gintis nežinanti, bet jaunikaitis užleido ją žvėrimis. Nusigando boba ir pradėjo prašytis, kad tik atgintų žvėris. Atnešė tokio vandens, ir kai tik su juo pašlakstė akmenis, tuoj atvirto žmogum jo brolis ir žvėrimis jo žvėrys.
Broliai abudu pasisveikino, o ragana norėjo vėl tą vandenį paslėpti, bet jaunis brolis ištraukė iš jos rankų katilėlį ir ėmė daugiau šlakstyti. Jam bešlakstant, akmenys virto žmonėmis ir gyvuliais, kuriuos ragana buvo užkerėjusi, o pats kalnas ėjo mažyn ir mažyn, pagaliau pasidarė visiškai lyguma, ir dabar niekas nebeužstojo saulės.
Paskui jaunis brolis atsisveikino su vyresniuoju ir parjojo namo tėvų prilankyti, o vyresnysis sugrįžo į karaliaus dvarą ir po uošvio galvos ilgai ir laimingai karaliavo.
Peržiūrėti pilnai
kviestines vaises
Kartą buvo karalius, kuris kitokios mergaitės nenorėjo vesti, kaip tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius ją labai pamilo, bet jo senoji motina savo marčios baisiai nekentė ir vis tykojo, kaip jai bloga ką padarius.

Po kiek laiko jaunoji karalienė susilaukė labai gražaus sūnelio. Senoji karalienė, jį suvysčius, neva dėjo į lopšį, o iš tiesų įmetė į skrynelę, užvožė dangtį ir, nunešusi prie upės, paleido pasroviui. O į lopšį senoji pikčiurna padėjo suvystytą katiną.


Ryto metą atėję į gimtuves, visi stebėjos tuo keistu gauruotu kūdikiu, o išvysčius pamatė – katinas besąs. Karalienė nežinojo, ką sakyti, o senoji bjaurybė tuojau apskelbė, kad marti, ragana būdama, katiną pagimdžiusi.

Antrais metais vėl tas pats buvo. Karalienei gimė mergytė, graži kaip saulės duktė. Senė motina kūdikėlį vėl išnešė į upę, o į lopšį padėjo suvysčiusi katę.

Karalius dabar ant savo pačios labai užpyko, karalienė nusiminė ir daugiau vaikų nebesulaukė, o visi žmonės sakė ją esant bjaurią raganą.

Bet tą naktį, kai karalienei gimė pirmas sūnus, vienas žvejys, mariose žvejodamas, išgirdo vaiko verksmą. Prisiyręs pamatė plūduriuojančią skrynelę, o ją susižvejojęs, rado mažą kūdikytį. Nudžiugęs skubinos namo savajai parodyti ir parsinešęs klausė:

– Atspėk, ką skrynelėj parnešu?

Pati atspėti negalėjo, tada žvejys pravėrė dangtį, parodė miegantį kūdikėlį ir sako:

– Tu man kūdikio nedovanojai, dabar aš tau parnešu nors rastinį.

Skrynelėje jie rado puikius vystyklus bei drobes, o ant dugno ir pinigų žiupsnelį įvyniotą. Apžiūrėję kūdikį, pamatė tris aukso plaukus už ausies, todėl praminė Auksaplaukiu ir augino kaip savo sūnų. Bet pinigus ir vystyklus skrynioje paslėpė, sakydami:

– Pinigų mums nereikia; savo duonelės juk turime, ir tam vaikui dar užteks, geriau jam visa paslėpkime. Kažin ar to jam kartais neprireiks. Po metų žvejys vėl susižvejojo skrynelę ir joje rado dailią mergaitę, taip pat puikiai aptaisytą, ir pinigų dalelę jai skirtą; rodės, ji būsianti pirmojo sesuo. O radę tris aukso žvaigždes už ausies, praminė ją Auksažvaigžde ir su džiaugsmu augino.

Ilgus metus abu vaikai žvejo namuose gražiai augo. Jau guvūs buvo, kai kartą iš svetur parbėgo ir ėmė klausinėti:

– Tėtyt! Mamyt! Ar tai tiesa: kiti vaikai sakė, kad mudu ne jūsų vaikai, bet rastiniai, iš vandens sužvejoti?

Ką galėjo žvejai daryti? Turėjo sakyti tiesą, parodė abiejų skryneles ir kas jose kiekvienam buvo įdėta. Visko pasiklausę ir viską apžiūrėję, tuoj tarė abudu:

– Dėkui jums už auklėjimą ir visa gera, dabar eisim į pasaulį tėvų ieškoti.

Ilgai jie klydinėjo, visų klausinėdami, pagaliau pailso bevaikščiodami. Užėję į vieną miestą, ten trobelę pirkosi ir puikų daržą taisėsi. Tuoj pasklido garsas po visą miestą apie Auksaplaukį ir Auksažvaigždę.

O jie nė nežinojo tėvus netoli esant, nes tai buvo tas pats miestas, kur jų tėvai karaliavo.

Išgirdo ir senoji karaliaus motina garsą apie tuos kūdikius, o iš vardų suprato, kas jie tokie būsią:

aukso plaukus bei aukso žvaigždes mat buvo pastebėjus, tuokart juos vystydama. Galvojo šiaip ir taip, rasi, galima juos kaip nors pražudyti.

Persirengus nuėjo ta ragana į jų namus, vis saldliežuvaudama, viską pagirdama:

– Ak, koks puikus jūsų namelis, o ir patys, putyčiai, kokie jauni, gražūs! Širdyte, norėčiau matyti ir jūsų daržą: girdėjau, labai puikus esąs.

Į daržą nuėjus, vėl veidmainiavo:

– Ak, kokia čia grožybė! Mano avaite, ar tu puikiąsias gėles auginai? O visus medžius bene tu, Auksinėli, taip dailiai pasodinai? Mano vištyčiai, didžiai puikus darželis, bet kad būtų prie kiekvieno medžio kankalėliai, kaip tada skambėtų!

– O kur juos galėtume gauti? – klausė tuojau Auksaplaukis.

– Žinau, ten ant kalno pilnas daržas, tik vieną reikia parsinešti, tai per naktį atsiras ant visų medžių.

Tai kad tuos kankalėlius turėtumėt, mano baltutėliai!

Tai pasakius, išstimpino kaip kokia negerovė. Vaikus tiesiog į mirties nasrus ji siuntė, nes daržas ant kalno buvo raganų užburtas: kas jame ilgiau kaip vieną valandėlę pasilikdavo, daugiau iš jo nebeišeidavo, kokiu nors medžiu pavirsdavo.

Senei išėjus, vaikai pradėjo kalbėtis, ką reikėtų daryti. Auksaplaukis sako:

– Aš einu parnešti tokio kankalėlio!

– Neik, neik! – draudė seselė. – Kažin kas ten gali tau nutikti.

– Nekalbėk – einu, ir gana! Nieko nebijau.

– Tai nors neužtruk, greit sugrįžk, – meldė seselė.

Anksti rytą pakilęs, išbėgo Auksaplaukis ant kalno, ten rado puikų daržą, didelį be krašto, pasistiebęs nusidrėskė vieną kankalėlį ir neatsigręždamas, lyg kieno genamas, bėgo nuo kalno namo, o parbėgęs prie medžio prikabino. Antrą rytą visas daržas skambėjo – miela buvo klausytis!

Senoji ragana atėjus vėl saldliežuvauja:

– Mano dukryte, kaip dabar puikiai skamba darže! Bet kad būtų ežerėlyje aukso žuvelių, tai dar gražiau būtų, mano balandėli!

– O kur galima jų gauti?

– Vėl ten ant kalno rasi ežerėly, mano jaunutėle.

Pasakius ir iššvygždeno. Rytą anksti išbėgo Auksaplaukis ant kalno žuvelių parsinešti, o suradęs greit parsiskubino ir darže paleido į ežerėlį. Antrą rytą visas vanduo knibždėjo vibždėjo, pilnas aukso žuvelių; tos narstė blizgėdamos, net miela akims buvo.

Išgirdus ta senoji pikčiurna stebėjos, kaip vaikas galėjęs gyvas išlikti ir iš to daržo išeiti. Bet dabar sumanė juos tikrai pražudyti, kad ne abu, tai nors vieną.

Trečią kartą atėjus, vėl gyrė jų puikųjį daržą:

– Mano dobilėliai, gražu, labai gražu! Bet dar vieno daikto reikia – tiesos paukštelio!

– O kur tą gauti?

– Širdužyte, gi ant to kalno, galinėje troboje, ant krosnies patupdytas.

Tai pasakius, išėjo, sau juokdamasi: „Tikrai dabar vienas turi pradingti.“

Jai ištursavus, tuojau Auksaplaukis sakė:

– Tą paukštį turiu gauti!

Sesuo kaip įmanydama atkalbinėjo, bet veltui.

Antrą rytą pabudus, vėl brolį draudė:

– Mielasis, neik: man taip baugu širdy! O šiąnakt taip keistai tave sapnavau. Brolytėl, meldžiamas, lik namie, nes pražūsi!

Bet tas, nieko neklausydamas, rytą išbėgo ant kalno savo nelaimei. Lyg tyčia, laiko turėdamas, po daržą stimpinėjo, žvalgė medžius bei gėles, paskui į vieną trobą užėjo. Ten tokių puikių dalykų rado, kad atsigėrėti negalėjo. Antroje troboje buvo pilna sidabrinių ir auksinių indų, trečioje – gražių paveikslų, ketvirtoje – puikiausių drabužių, penktoje – pinigų ir

žemčiūgų; visur norėjo atsižiūrėti ir užgaišo. Pagaliau priėjo galinę trobelę, pamatė paukštį betupint ir pasilipęs jau jį tvers, tik skiblinkt – kaip stiklo šukelė ant žemės nukrito ir pasiliko begulįs.

Seselė savo brolyčio laukė dieną, laukė naktį, o antrą rytą atsikėlus, ėjo ant kalno ieškodama ir vis verkdama. Bevaikščiodama sutiko seną moterėlę, ta jos pasigailėjo ir išklausinėjus pamokė, kas reikia daryti. Viską gerai įsidėmėjus, mergaitė perbėgo daržą ir trobas, akių į šalį nepakreipdama, surankiojo stiklus į prijuostę, pasilipus sugriebė tiesos

paukštį ir vėl tekina atgal namo išbėgo. O iš daržo jai išbėgus, tik burkšt stiklai iš prijuostės išbiro ir tuojau pavirto vaikeliais, kurie visi to paukščio buvo geidę. Tarp jų pamatė savo pražuvusį brolelį ir greit, už rankos nutvėrus, namo vedėsi. O paukštį pintinėlėje namie pasistatė.

Vėl nuskambėjo garsas per visą miestą apie laimingus vaikus ir jų paukštį. Karalius su karalienę, išgirdę tą naujieną, atėjo pasižiūrėti. Viskuo stebėjosi, ypač tiesos paukščiu. Tuojau pradėjo jį klausinėti apie savo vaikus, kaip kas atsitikę, ar jie dar gyvi. Paukštis viską teisingai išpasakojo, ir susyk, visiems besistebint, rado tėvai savo vaikus, o vaikai savo tėvus, ir buvo džiaugsmo be galo. O išklausinėję, kas visa tai padaręs, sužinojo senąją karaliaus motiną esant kaltą. Karalius supykęs liepė ją sugriebti ir surištą tokioje pat skrynioje į Vandenį paleisti.

Karaliaus namuose tėvai savo rastiems vaikams didžias vaišes sutaisė, į jas daug svečių sukvietė. Tik tave ir mane, rodos, užmiršo pakviesti.

Facebook11TwitterGoogle+
Peržiūrėti pilnai
Senukas ir senuke
Kitą kartą gyveno senukas ir senutė, jie turėjo tris vaikelius. Senukai buvo labai neturtingi, dažnai pristigdavo net duonos pavalgyti. Vienas vaikelis
prašė tėvo, kad leistų jį pas žmones tarnauti, duonelės
pasiieškoti. Tėvas sako:
– Eik.
Vaikas ėjo, ėjo, priėjo girią ir sutiko tokį senelį.
Senelis klausia:
– Kur eini, vaikeli?
– Einu pas žmones tarnauti, duonos sau ieškoti.
– Tai gerai, – sako senelis, – eik pas mane avelių ganyti.
Vaikas apsidžiaugė ir nuėjo pas tą senelį.
Rytą senelis liepė vaikui ginti aveles į ganyklą.
Davė jam krepšelį ir stiklinaitę ir pasakė:
– Avelių nevarinėk, tegu eina, kur jos nori, o tu sek paskui. Kai avelės grįš namo, parnešk man parodyti, ką jos ėda ir ką geria.
Senelis išleido aveles ganytis. Jos ėjo sau pulku,o vaikas sekė paskui. Priėjo didelę upę. Avelės perplaukė į kitą pusę ir nuėjo sau tolyn, net neužmatyti,o vaikas pasiliko. Atsisėdo ant kranto ir laukia,
kol avelės sugrįš. Taip jis nematė, nei ką jos ėda,nei ką geria.
Kai avelės grįžo ir perplaukė atgal per upę, vaikas prisirinko į krepšelį žolių, pasisėmė į stiklinaitę vandens iš upės ir nusekė paskui aveles namo. Prie namų išėjo pasitikti senelis. Vaikas jam padavė krepšelį
su žolėmis ir stiklinaitę su vandeniu. Senelis pažiūrėjęs sako:
– Vaikeli, nežinai, ką mano avelės ėda nei ką geria, dėl to man netinki. Už darbą aš tau duosiu stalelį, ir gali sau eiti namo. Kai norėsi valgyti ar gerti, ištark: „Staleli, apsidenk!“ – ir visko bus.
Vaikas padėkojo seneliui, pasiėmė stalelį ir linksmas išėjo namo. Jam beeinant, sutemo. Tada jis užėjo pagiry pas vieną žmogų ir pasiprašė nakvynės.
Kai buvo laikas vakarieniauti, vaikas pasistatė stalelį ir tarė:
– Staleli, apsidenk!
Tuoj ant stalelio atsirado visokių valgymų ir gėrimų. Vaikas pats pavalgė ir pavaišino visą šeimyną.
Tie labai stebėjosi, o šeimininkas sumanė vaiką apgauti. Kai tas užmigo, jis stalelį pasiėmė, o į jo vietą pastatė kitą, visai panašų.
Rytą atsikėlęs, vaikas išėjo namo ir nešėsi stalelį, džiaugdamasis, kad pralinksmins tėvus tokia nepaprasta dovana. Parėjęs norėjo tuoj pasigirti:
gana prašė stalelį apsidengti, bet tas stovėjo tuščias,kaip buvęs.
Po kiek laiko antras vaikas išėjo pelnytis duonos.
Ir jis eidamas sutiko tą patį senelį, pas kurį pasiliko avelių ganyti. Rytą, genant aveles į lauką, senelis jam įdavė krepšelį ir stiklinaitę, sakydamas:
– Avelės kur eina, tegu eina, jų nevarinėk. Tik grįždamas parnešk parodyti, ką mano avelės ėda ir ką geria.
Avelės ėjo į lauką, vaikas paskui sekė. Kada priėjo upę, avelės perplaukė, o vaikas liko šitoj pusėj.
Vakare, grįžtant namo, jis prisirinko į krepšį žolelių ir pasisėmė iš upės vandens. Parginęs aveles, sutiko tarpvartėj senelį ir padavė jam krepšelį su žolėmis ir stiklinaitę su vandeniu. Senelis pažiūrėjęs sako:
– Nežinai, vaike, ką mano avelės ėda nei ką geria, užtat man netinki. Už darbą aš tau duosiu šitą avinėlį, ir gali eiti namo. Jei tau ko pritrūks, tik sakyk:
„Avinėli, pasipurtyk!“
Vaikas avinėlį išsivedė. Kada jau buvo vakaras, pataikė užeiti pas tuos pačius žmones, kur pirmutinis jo brolis nakvojo. Buvo laikas valgyti vakarienę, bet jis nieko neturėjo, tai paprašė avinėlio:
– Avinėli, pasipurtyk!
Kai tik avinėlis pasipurtė, pribiro didelė krūva pinigų. Vaikas paprašė vakarienės, pavalgė ir užmokėjo.
Visa šeimyna tuo avinėliu labai stebėjosi, o naktį, kai vaikas užmigo, atėjęs šeimininkas avinėlį apmainė.
Rytą vaikas atsikėlęs išėjo namo ir vedėsi avinėlį, džiaugdamasis, kad tėvus pralinksmins. Parėjęs tuoj pasigyrė, kad gerai uždirbo, ir liepė avinėliui pasipurtyti. Bet avinėlis stovėjo kaip stovėjęs, nė nekrustelėjo.
Praėjus vėl kiek laiko, išėjo trečias vaikelis pelnytis duonos. Jis taipgi sutiko senelį ir pasiliko avelių ganyti. Rytą, genant aveles, įdavė jam senelis krepšelį ir stiklinaitę:
– Avelės kur eina, tegu eina, jų nevarinėk. Grįždamas tik parnešk man parodyti, ką mano avelės ėda ir ką geria.
Ir vaikas išėjo paskui aveles. Kada priėjo upę, avelės šoko plaukti, o vaikas jau lieka. Tada vienas avinėlis priėjęs sako:
– Sėsk ant manęs, aš tave pernešiu.
Vaikas užsisėdo ir perplaukė į kitą pusę. Avelės suėjo į tokį puikų sodą, kad negalima nė apsakyti.
Per tą sodą tekėjo upė. Vaikas prisirinko į krepšį visokiausių žolelių, kokių niekad nebuvo matęs, o iš upės prisisėmė tyriausio vandens. Vakare, kai avelės grįžo namo, vaikas sekė paskui. Tas pats avinėlis jį vėl pernešė per upę. Parėjęs namo, jis padavė seneliui krepšelį su žolėmis ir stiklinaitę su vandeniu.
Senelis pažiūrėjęs sako:
– Gerai, vaikeli, žinai, ką mano avelės ėda ir ką geria. Dėl to duodu tau šitą lazdą, ir eik namo. Jei kas tau norėtų ką bloga padaryti, ištarki: „Lazda,duok!“ Grįždamas namo, užeisi pas tuos žmones, kur tavo anuodu broliai nakvojo. Nakvins ir tave meiliai,norėdami apgauti, bet tu liepk lazdai suieškoti, ką tavo broliai paliko.
Kada vaikas išėjo, viskas taip nutiko, kaip jam sakė senelis. Beeinantį keliu užpuolė žmogžudžiai.
Tada jis sako:
– Lazda, duok!
Išmušė lazda visus žmogžudžius, o jis išliko gyvas.
Atėjo pas tuos žmones, kur jo broliai nakvojo. Kada jis užmigo, norėjo šeimininkas ir jo lazdą pavogti, bet tuo metu jis pabudo ir liepė:
– Lazda, duok!
Pradėjo lazda mušti šeimininką. Paskui vaikas liepė suieškoti, ką jo broliai paliko. Lazda tol mušė, kol šeimininkas atidavė stalelį ir avinėlį. Viską pasiėmęs, vaikas parėjo namo.
Toliau su senelio dovanomis visi laimingai gyveno.
Peržiūrėti pilnai
Paprastumo grozis
Buvo karalius ir turėjo tris dukteris: viena graži, kita gražesnė, o jauniausioji – gražiausia. Tėvas norėjo į Vilnių važiuoti tarnaitės – apsižiūrėti, kiaulėms apšerti, apsišluoti.
Jauniausioji duktė sako:
– Tėvai, nereikia man tų tarnaičių: aš pati apsižiūrėsiu. Kai važiuosi į Vilnių, parvežk man gyvų gėlių puokštę.
Išvažiavo karalius į Vilnių. Vienai nupirko šilko suknią, antrai nupirko skepetą brangią, o jauniausiajai dukteriai gyvų gėlių visame mieste niekur nerado.
Važiuoja namo per girią. Tik žiūri – šalia kelio tupi baltas vilkas, ant jo galvos – gyvų gėlių puokštė.
Karalius sako vežėjui:
– Lipk iš karietos, paimk tas gėles ir atnešk.
Bet vilkas prašneko:
– Galingas karaliau, ne taip pigu gauti gyvų gėlių puokštę.
Karalius klausia:
– Ko tu nori? Aš tave pinigais apipilsiu.
– Nereikia man tavo pinigų, tik prižadėk atiduoti, ką pirmiausia sutiksi.
Karalius pagalvojo: „Namai dar toli, sutiksim gal kokį žvėrį ar paukštį.“ Ėmė ir prižadėjo vilkui atiduoti, ką pirmiausia sutiks, o už tai gavo gyvų gėlių puokštę.
Bet nieko daugiau kelionėje karalius nesutiko. O kai parvažiavo į savo dvarą, pirma išbėgo jo pasitikti jauniausioji duktė ir pamatė, kad tėvas labai nusiminęs.
– Ko toks liūdnas, tėveli? – paklausė karalaitė.
– Kaip aš nebūsiu liūdnas, – atsakė karalius, – kad pažadėjau tave baltam vilkui: ateis trečią dieną į dvarą, tau reikės su juo eiti.
Trečią dieną atėjo vilkas į dvarą, sušvilpė.
– Atiduokit man, ką žadėjot!
Karalius sumanė gudrumu vilką apgauti. Aptaisė kambarinę kaip karalaitę ir nuvedė vilkui. Tas sako:
– Sėsk ant manęs, nunešiu į savo dvarą.
Mergaitė atsisėdo jam ant nugaros, ir vilkas nulėkė į girią. Pribėgo tą vietą, kur tupėjo su gėlių puokšte ant galvos, ir sako:
– Sėskim pailsėti.
Susėdo pailsėti. Vilkas klausia:
– Ką tavo tėvas veiktų, jei šitą girią valdytų?
– Mano tėvas neturtingas, – atsakė mergaitė, – jis medžius kirstų ir statines darytų, jas parduotų ir vis duonos kąsnį turėtų.
Vilkas sako:
– Tai ne toji. Sėsk ant manęs, nešiu į tą dvarą, iš kur tave paėmiau.
Parnešė ją, vėl sušvilpė:
– Atiduokit man tikrąją, o kad neduosit, išgriausiu visą dvarą.
Verkia tėvas, motina:
– Eik, vaikeli, kad jau esi pažadėta baltam vilkui.

Užsisodino vilkas karalaitę ant nugaros ir nunešė į tą pačią vietą, kur su ana sėdėjo. Ir vėl klausia:
– Ką tavo tėvas veiktų, jei šitą girią valdytų?
– Mano tėvas medžius kirstų ir naujus dvarus statytų, tai kad dabar turtingas, paskui dar turtingesnis būtų.
Vilkas sako:
– Tai toji pati. Sėsk ant manęs, nešiu į savo dvarą.

Nunešė per girias, per raistus į savo dvarą: rūmai dailiai išstatyti, kiemai akmenimis išgrįsti. Karalaitė sako:
– Gražus dvaras, tik man bus ilgu be tėvo ir motulės.
– Pagyvenk čia metus, – sako vilkas, – tada eisim tavo tėvų aplankyti.
Karalaitė viena gyvena tame dvare. Po metų pareina baltas vilkas ir sako:
– Šiandien tavo vyriausioji sesuo išteka. Renkis į vestuves, aš tave nunešiu. Bet kai ateisiu tavęs paimti, tu nieko neklausyk, nei tėvo, nei motinos.
Vos tik sušvilpsiu, viską mesk ir eik pas mane, kitaip nerasi kelio pareiti per girias.
Nunešė ją į vestuves ir paliko. Tėvai labai apsidžiaugė ir niekur nebenorėjo jos leisti. Bet kai atėjo vakaras, ir už langų vilkas sušvilpė, karalaitė viską metė ir išbėgo iš puotos. Vilkas užsisodino ją ant nugaros ir parnešė į savo dvarą.
Prabėgo dar metai. Atėjo vėl vilkas ir sako:
– Renkis į vestuves: šiandien tavo vidurinė sesuo išteka. Dabar abudu eisim pas tavo tėvus ir tenai nakvosime.
Kai baigėsi vestuvių puota, senoji karalienė nuvedė savo dukterį ir baltąjį vilką į kambarėlį ir liepė gulti. Vos tik karalienė išėjo, vilkas nusimetė savo kailį ir pavirto dailiu jaunikaičiu.
Bet senoji karalienė, už durų patykojusi, irgi matė, kaip vilkas pavirto jaunikaičiu. Tuoj ji sušaukė mergas, liepė užkurti virtuvėje krosnį ir įmesti į ugnį vilko kailį. Vos tik kailis ėmė spirgėti, jaunikaitis pašoko iš lovos, vėl pavirto baltu vilku ir kaip vėjas
išūžė pro duris.
Apsiverkė nuliūdusi karalaitė ir išėjo ieškoti savo jaunikaičio. Ėjo per girias, per tankumynus – niekur neatsekė nei kelio, nei takelio. Taip vaikščiojo pusę mėnesio, kol priėjo trobelę vidury girios. Įeina į vidų, žiūri – vėjas sėdi ir skaito. Klausia jį:
– Vėjeli pūtėjėli, ar nematei balto vilko?
– Pūčiau dieną, pūčiau naktį, bet niekur balto vilko nemačiau, – atsakė vėjas ir davė jai tokią kurpaitę.
– Su šita kurpaite galėsi žengti po šimtą mylių.
Nužengė karalaitė pas žvaigždę ir klausia:
– Žvaigždele spinduolėle, ar nematei balto vilko?
– Spindėjau visą naktį, bet nemačiau.
Davė jai žvaigždė tokią kurpaitę, kad galėjo žengti po du šimtus mylių. Nužengė pas mėnulį ir klausia:
– Mėnesėli žiburėli, ar nematei balto vilko?
– Žibėjau visą naktį, bet nemačiau.
Ir mėnulis davė jai tokią kurpaitę, kad galėjo žengti po keturis šimtus mylių. Nužengė pas saulę ir klausia:
– Saulele šviesele, ar nematei balto vilko?
– Mačiau, bet tavo baltas vilkas kitą rengiasi vesti, – atsakė saulė. – Jis gyvena stiklo kalne, dieną baltu vilku laksto, o naktį jaunikaičiu atvirsta. Kai tu nužengsi palei tą kalną, rasi kalvę. Įėjus paprašyk apkaustyti rankas ir kojas ir nukalti keturių sieksnių grandinę. Tik tada užlipsi ant to kalno ir rasi vilko dvarą.
Davė jai saulė tokią kurpaitę: kad ji žengė – penkis šimtus mylių nužengė. Davė tokį ratelį: kad ji samanas verpė – šilko siūlai vijosi. Davė tokį peilį: kad ji medį drožė – aukso skiedrelės krito.
Ir išėjo karalaitė balto vilko ieškoti. Nužengė už devynių girių, už devynių upių, rado stiklo kalną, o prie to kalno stovi kalvė. Apkaustė kalvis jai rankas ir kojas, nukalė keturių sieksnių grandinę, ir užlipo karalaitė ant stiklo kalno. Tenai rado puikius rūmus ir įsiprašė, kad ją priimtų lovų kloti ir ruoštis.
Viską apsiruošus, atsisėda karalaitė ir verpia saulės dovanotu rateliu. Bet savo veido nerodo, apsigobus galvą skara, kad jos nepažintų.
Pamatė balto vilko antroji mergelė, kad ji šilko siūlus verpia, ir prašo:
– Bobut, atiduok man šitą ratelį.
– Jei leisi po jaunikio lova šiąnakt pergulėti, tai atiduosiu.
– Leisiu.
Bet vakare ji davė jaunikiui gerti stiprių gėrimų, ir tas atsigulęs tuoj užmigo. Tada nuvedė bobutę į jo kambarį ir leido po lova pergulėti.
O toji, vos atsigulus, pradėjo viską pasakoti:
kaip jos buvusios trys seserys, ji jauniausioji ir gražiausia; kaip tėvas ją pažadėjęs baltam vilkui; kaip ji ėjusi į seserų vestuves – vienose buvusi viena, antrose buvę abudu; kaip motina liepusi mergoms jo kailį sudeginti, o jis su vėju išūžęs pro duris; kaip dabar ji verkdama ėjusi ieškoti, klausinėjusi vėją, žvaigždę, mėnulį ir saulę; kaip saulė jai pasakiusi, kad matė baltą vilką, bet tas jau kitą rengiasi vesti; kaip kalvis sukaustęs jai rankas ir kojas, nukalęs keturių sieksnių grandinę, ir ji užlipusi ant stiklo kalno; kaip atidavusi antrai mergelei saulės dovanotą ratelį, o ji leidusi vieną naktį pergulėti po jaunikio lova.
Bet jaunikaitis kietai miegojo ir nieko negirdėjo.
Tik sargybiniai, budėję prie durų kiaurą naktį, girdėjo bobutę kalbant ir rytą pasakė savo ponui:
– Ką ten toji bobutė šiąnakt po jūsų lova tiek daug šnekėjo…
Parūpo ir jaunikaičiui tai sužinoti, jis žadėjo kitą naktį nemigti ir pasiklausyti.
O karalaitė apsiruošė, paklojo lovas ir atsisėdusi drožinėja pagalėlius saulės dovanotu peiliu. Ji drožia – aukso skiedrelės krinta.
Pamatė antra mergelė ir prašo:
– Bobut, atiduok man šitą peilį.
– Jei leisi dar vieną naktį po jaunikio lova pergulėti, tai atiduosiu.
– Leisiu.
Vakare ji vėl davė jaunikiui stiprių gėrimų, bet tas juos išpylė ir atsigulė negėręs.
Naktį karalaitė, po lova gulėdama, vėl ėmė pasakoti, kaip ji baltam vilkui buvo pažadėta ir kaip per didelį vargą jį surado, bet tas kitą vesti rengiasi.
Jaunikaitis viską girdėjo ir suprato, kad pirmutinė jo mergelė atsirado. Rytojaus dieną jis sukvietė daug svečių ir pasakė:
– Pikta ragana buvo mane užkeikusi. Aš tol turėjau baltu vilku lakstyti, kol mergelė mane taip pamils, jog dėl manęs jokio vargo nepabijos. Vai, ačiū tau, karalaite, kad mane iš piktų burtų išvadavai.
Tuoj buvo iškeltos šaunios vestuvės. Svečiai devynias dienas ūžė ir šoko, net stiklo kalnas dundėjo.
Peržiūrėti pilnai
I dziaugsmo sali
Kaip žinoma, profesoriaus laukia 15 minučių, docento – 10, o paprasto dėstytuvo visai nelaukia ... Tai štai, pratybas turėjo vesti vienas labai ir labai negeras dėstytuvas. Tačiau, kaip tai kartais pasitaiko, jis kažkiek užtruko. Palaukusi apie 10 min., studentų grupė (7 žmonės) pradeda pamažu plautis siauru koridoriumi. Staiga iš už kampo pasigirsta žingsniai. Na, kadangi liaudis jau buvo nusiteikusi vietoj nuobodžių pratybų išgert geriau alaus, visi mikliai ir draugiškai pasuka į vyrų tualetą (dėl viso pikto, maža, kas iš už kampo pasirodys).

Iš už kampo išnyra dėstytuvas. Nuo skubėjimo net suprakaitavęs, įvirsta į auditoriją, o ten – nieko. Tuščia, kaip kapinėse naktį. Jis pastovėjo kokias 10 sekundžių, po to išmetė frazę, kurios geriau padorioje kompanijoje neminėti, dar kažką apie atsilikimą nuo programos ir... kaip jūs galvojat? Teisingai, pasuko tiesiai į tualetą.

Reikia pažymėti, kad kabinos pas mus neužsirakindavo, o tik standžiai užsidarydavo. Tai štai, visa studentų grupė (6 vaikinai ir mergina) panikoje susigrūda į pirmą pasitaikiusią kabiną. Petriukas, įsibrukęs paskutinis, tvirtai laiko duris ranka. Toliau viskas vyksta žaibiškai: dėstytuvas įlekia į tualetą, čiumpa mūsų kabinos durų rankeną ir traukia į save. Ir stipriai taip trūkteli, matyt, gerai prispyrė. Tokios jėgos Petriukas neišlaikė, kabinos durys atsilapoja ir dėstytuvo akivaizdai atsiveria vaizdelis. Sunku jį žodžiais aprašyti – reikėtų pamatyti, bet gal vaizduotė kiek padės.
Peržiūrėti pilnai
Tustybiu muge
Tai įvyko tais senais nelabai gerais tarybinės santvarkos metais. Tuomet buvo tokia tvarka, kad studentai po vasaros sesijos, atostogų metu privalomai turėdavo padirbėti statybose, ir tai būdavo prilyginama gamybinei praktikai. Studentų statybiniai būriai – SSB triūsdavo aukštajai mokyklai priklausančiose arba kitose liaudies ūkio statybose.

Būdamas VU ketvirtakursiu, vadovavau statybiniam būriui, kuris remontavo mūsų bendrabučio korpusą, jame ir gyveno. Vasara, atostogos, karštis, kuris net vakarais siekdavo +30, atlapoti visi langai.

Sėdim kartą vakare su draugeliu bendrakursiu, žaidžiam šachmatais ir geriam arbatą. Taip, taip. Tikrai šachmatais ir tikrai arbatą, nors preferansas ir alus buvo žymiai populiaresni. Tai štai, sėdim sau taikiai penktajame bendrabučio aukšte, o kambaryje virš mūsų, paskutiniame šeštajame aukšte \"tusinosi\" mano būrio fuksai – jie tai kaip tik gėrė alų ir, matyt, nemažai padarė, nes triukšmas virš mūsų galvų buvo neįmanomas. Vienu metu tapo visai nepakeliama – vaikinai viršuje ėmė jodinėti kėdėmis po kambarį. Jau buvau begalvojąs, ar tik neteks man užlipti viršun ir paprašyti, kad apsiramintų kiek. Čia mano draugas sugalvojo nestandartinį metodą. Jis paima didelę pilną nuorūkų konservų skardinę (mes naudojome ją vietoj peleninės), užsilipa ant palangės ir vikriu krepšininko \"kabliu\" švysteli skardinę pro atidarą viršutinio kambario langą. Triukšmas ten tuoj pat nutyla ir, nors keista, bet daugiau nebekyla. Ramiai pabaigėme šachmatų partiją.

Tai štai. Ateinu ryte į darbą. Prasidėdavo jis nuo studentų paskirstymo po objektus, todėl visi susirinkdavo kartu. Ir girdžiu aš dviejų fuksų pokalbį:

- Vakar kas buvo - nepatikėsi! Įsivaizduoji, mirkėmės mes kiek, na, alaus nemažai padarėm ir matom, kad mūsų taboka visai baigėsi – nepasirūpinom atsargomis. Visiškai nupeizėjom be dūmo, atsisėdom ant kėdžių ir pradėjom šuoliuoti po kambarį, melsdami stebuklo, kad bent kokią nuorūką kas pamėtėtų. Ir tuo metu, nepatikėsi, - pro atidarą langą įskrenda didžiausia skardinė, pilna nuorūkų! Ir tai šeštame aukšte! Penki liudininkai! Ir kodėl mes bloko cigarečių nepaprašėm!???
Peržiūrėti pilnai
Keleiviai
Pilnutėliame maršrutiniame taksi važiuoja moteris su 5-6 metų dukrele. Mergaitė sėdi mamai ant kelių ir kaulija:
- Mama, nupirk man ledų, na nupirk ledų...
- Tau, negalima, gerklytė raudona. Nupirksiu, kai pasveikssi, - aiškina mama.
Visi sėdi, spokso pro langą ir tyli, o mergaitė gana garsiai sako mamai į ausį:
- Jei nenupirksi, visiems pasakysiu, kad tu tėčiui užpakalį bučiavai...
Maršrutiniame taksi mirtina tyla, moteris sėdi raudona kaip burokas, prie pirmos sankryžos paprašo vairuotojo, kad sustotų, ir išlipa.
Kitoje stotelėje įlipa vyriškis su panašaus amžiaus sūnumi ir pasigirsta laibas balselis:
Tėti, na nupirk man ledų...
Visi keleiviai pratrūksta kvatotis, vyriškis nieko nesupranta. Vairuotojas sustoja prie kiosko ir vos sulaikydamas juoką sako:
- O tu, tėveli, geriau nupirk vaikui ledų :)))
Peržiūrėti pilnai
Gamtos sinchronizacija
Greičiau, stokite į eilę! Kaip tai kam? Galvojate, į zoologijos sodą be bilietų įleidža?
Kur jūs taip grūdatės?
Ką galima maitinti?
A-aaaaa... ją, panaši sakot į žmogų? žinoma, čia – juk kasininkė. Pasiklauskite jos pačios, ar ji mėsėdė, ar ne...
Greičiau. Greičiau judam, judam...
Prieš jus – kupranugaris, kitaip – dykumų laivas !
Ko-ko-ooo?
Kodėl jis turėtų rūkyti?
Ant cigarečių pakelio matėte?
Ne , tai ne tas...tas, kur ant pakelio, šito brolis.
Kodėl buvo?- Taigi numirė...apsirūkė ir nugaišo...
Gerai, gerai , einam toliau.
čia – stumbras, Klausykit, vyriški jūs klystate, stumbrai negeria. Tai jūs visuomet galvojate, kad Kaune, tam degtinės fabrikėlyje, augina stumbrus ir iš jų meldžia degtinę . Nu-uuu... parodykit man to stumbro tešmenį...
ė-ėėėė pilieti! Paslėpkit šautuvą, greitai . šitas šernas tikrai neiškniso tamstos bulvių. Jis jau ketveri metai, kaip už grotų! Tikrai, jis turi alibi...
Einam toliau, einam...
Ponia, ko jūs dairotės? Sūnelis dingo? Gal tai tas, kuris tigrą spardo? Greitai lįskite į narvą ir pasiimkite savo atžalą! Gyvūnų skriausti nevalia ... Ačiū. Ir laikykite tą banditą už rankos. Tigrus mes tik du turime.
O čia buvo liūtai. Kodėl – buvo?
Pabėgo visi. Patys, žinote, kokia finansinė padėtis pas mus. Bandėme liūtus vegetarais paversti, šienu maitinome...Liūtai turbūt supyko...išlindo naktį pro narvo virbus ir išėjo... ne jokio raštelio nepaliko...Liūtai nemoka rašyti...
Beždžionės moka? Kas tau taip sakė?...
šita gorila? Ką jūs kalbate? čia ne beždžionė, čia mūsų ūkvedys Jonas, beždžionių narve inventorizaciją atlieka.
Jonai, ar tu ilgai užtruksi?... A-aaaa baigi, gerai, lįsk lauk iš to narvo! ė-ėėėė....Bananus tai palik! Palik bananus beždžionėms...
Ponia, ponia, gražinkite tą beždžionytę į narvą.
Oi, negali būti, sakote, kad čia jūsų sūnelis?
Laiminga jūs moteris, tokį puikų berniuką turite! Tikras beždžioniukas!
A-aaaaaaa? Kai užaugs, cirke galės dirbti! Ką jūs, ponia koks iš jo drezuotojas?...greičiau, Tarzanas! beždžionių žmogus...
Atkreipkite dėmesį į kairę...Tai – strutis! žinote, kokie jo kiaušiniai? Nežinote? Dideli, labai dideli!...Kaip tai nematyti? Strutis – paukštis, jis kiaušinius deda. Suprantate? A-aaaa...gerai...susikalbėjom, panele...
O čia baltasis lokys! Sakote juodas? Nežinau, čia parašyta : Baltasis Lokys. Gal jis negras?... Na kaip krepšyje – legionierius!
Gerai, gerai, nesigiliname į smulkmenas. Keliaujam pas gyvates.
O tas vyrukas kodėl niekur neina? Bijai gyvačių? Būta ko bijoti! Jos zoologijos sode geros ir švelnios!
Klausyk žmogau, niekam čia nebeįdomu, kokia tavo žmona!...Kartoju, nekanda jos, nekanda. Smaugliai?
O jų ten nėra. Buvo trys, bet pabėgo...Dabar kažkur netoliese šliaudžioja. Va, va va....vienas kaip tik aplink tavo koją raitosi! Gerai, kelkis. Užtenka vaidinti apalpusį...net pajuokauti negalima
Tai pas gyvates neisit? Kaip norit...eime, parodysiu žirafą ir trumpai papasakosiu:
- Tai va, žirafa lotyniškai – bokštinus uranus. Gyvena Afrikoje ir mūsų zoologijos sode. Labai graži...ilgakojė, ilgakaklė...turbūt gulbės giminaitė. Priklauso tai pačiai kaklinių šeimai...Kas pasakė, kad gulbė- paukštis? Paukščiai skraido, o gulbės plaukioja...
Ne, žirafos neplaukioja. Jos tokios aukštos, kad visada kojomis siekia kūdros dugną...
Taip, kūdroje gyvena ir varlės, bet jos negiminingos žirafoms...kalba skiriasi, beto ir spalva skiriasi..beto žirafos nemoka šokinėti.
ė-ėėėėė Kur jūs visi einat? Ten – išėjimas! Ten jau ne mūsų teritorija, ten jau – miestas - ten gyvena taip vadinamieji Homus Sapiens! Jie labai pavojingi sutvėrimai. Visada taip O aš dar papūgų neparodžiau...
...
..
.
- Pone direktoriau, nežinau, ką ir daryti. Tas nelemtas orangutangas vėl pabėgo, kad ko nenuskriaustų
- Nekreipk dėmesio...tegul pasidžiaugia gyvenimu...mačiau po zoologijos sodą turistų grupę iš INTERNETO vedžioja...tegul...
Peržiūrėti pilnai
Sausas istatymas su kantrybe
Veiksmas vyko Latvijoje, ten turėjau mažumėlę reikalų, o namo grįžti teko traukiniu. Na, atėjau į stotį per anksti, nes neteisingai supratau, kada turi išvažiuoti tas traukinys. O gal Latvijos Geležinkeliai neteisingai suprato, kada turi išvažiuoti tas traukinys. Todėl, pamatęs kioske lietuvišką laikraštį su kryžiažodžiu, nusipirkau ir nuėjau į bufetą išgerti puodelio kavos. Nusipirkau kavos ir sausainių prie jos. Nešinas visa šita ką tik įsigyta nuosavybe nueinu ir atsisėdu prie vieno stalelio.
Dabar nupasakosiu išsidėstymą. Aš sėdžiu už stalo. Man iš kairės laikraštis. Man iš dešinės puodelis su kava. Stalo viduryje sausainių
pakelis. Kitapus stalo sėdi vyrukas, kuris jau sėdėjo, kai aš atėjau. Jis atrodo visai paprastai - portfelis, kostiumas. Neatrodė, kad jis galėtų pasielgti kaip nors keistai. Ir netikėtai jis palinko link stalo, pasiėmė sausainių pakelį, praplėšė jį, išsiėmė vieną sausainį ir ... suvalgė :). Tokiomis aplinkybėmis aš buvau priverstas nekreipti dėmesio. Nes tokiems dalykams mes juk nesame ruošiami, ar ne? Aš perkračiau visą savo sielą ir aptikau, jog visame mano auklėjime, patyrime, arba netgi pirmykščiuose instinktuose nėra nieko, kas man nurodytų, kaip atsakyti kažkam, kas paprastų paprasčiausiai, ramiausiai, sėdėdamas tiesiai priešais mane pavagia vieną mano sausainį. Aš įnirtingai spoksojau į kryžiažodį, nesugebėjau atspėti nė vieno žodžio, gurkštelėjau kavos, ji pasirodė pernelyg karšta gerti, todėl nieko kito nebeliko. Aš susitelkiau. Paėmiau vieną sausainį, iš visų jėgų stengdamasis nepastebėti, kad pakelis jau paslaptingai praplėštas... Aš kovojau už savo teises, ir dar kietai :) Aš suvalgau tą sausainį. Suvalgau labai išraiškingai ir matomai, kad anam neliktų jokių abejonių dėl to, ką aš darau. O anas pasiėmė kitą. Paėmė kitą sausainį ir jį suvalgė. Aiškiai kaip diena. O bjauriausia tai, kad aš nieko nesakiau pirmą kartą, todėl atrodė kažkaip net dar nepatogiau pradėti aiškintis šį klausimą po antrojo karto. Vėl įbedžiau akis į
kryžiažodį, vėl nesugebėjau nieko sugalvoti, todėl parodžiau ryžtingumą ir pasiėmiau dar vieną sausainį. Ir mudviejų akys sekundėlei susitiko. Ir abu nukreipėme žvilgsnius šalin. Ore po truputį kaupėsi krūviai. Aplink stalą tvyrojo šiokia tokia įtampa. šitaip mes ištuštinome visa pakelį. Jis, aš, jis, aš... Na, jame tebuvo aštuoni sausainiai, bet dabar jau atrodė, kad tuos sausainius valgome visą gyvenimą. Kai tuščias pakelis gulėjo tarp mūsų kaip nukautas, tas vyriškis pagaliau atsistojo ir pasišalino. Aš, suprantama, atsidusau iš
palengvėjimo. Taip jau atsitiko, kad po minutės pasigirdo kvietimas į mano traukinį, todėl aš užbaigiau kavą, pakėliau laikraštį, o po tuo
laikraščiu... buvo.......MANO sausainiai. Fun?:)
Peržiūrėti pilnai
Puslapiai: 1 2 3

© 2016 All rights reserved! | Dėl reklamos kreipkitės ir kitais klausimai: info@bajeriux.com Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas